Buvo prieš Velykas Didysis penktadienis. Mes trise grįžome pavargę miško keliuku, nes visą dieną kirtome malkas. Staiga iš alksnyno ant keliuko išsliuogė du vyrai. Pamatę ateinančius mus, jie susimėtė, ir pasuko priešais. Susitikę pasilabinome, ir nužvelgęs aukštesnįjį atpažinau kadaise čia gyvenusį gero bičiulio kaimyną, Dabar sutiktojo piliečio sodyba visiškai sunykusi, susmukusi, kaip sakoma vieni pūzrai belikę. Taigi, pagalvojau, kad žmogelis atvažiavęs iš Telšių eina savo griuvėsius apžiūrėti. Tad paklausiau gal jis žada tą apleistą sodybą parduoti. Oho, kad užsinešė ant matęs sutiktasis draugo kaimynas. Atrodė, kad po užpakaliu jam dilgėlių pluoštą būčiau pakišęs. Sakė, kad seniai kaimynai jį iš čia norį išgyvendinti. Bet jis nesiruošiąs iš čia už jokius pinigus trauktis. Sodybą ir žemę paliksiąs dukrai, kuri gal būt kada namą statysianti. Klausiausi pikto porinimo ir galvojau:-O ko aš čia dėtas. Nenori- neparduok, bet paklausti juk galima.Paskui mano pašnekovas šiek tiek aprimo . Jis sakėsi, kad atvažiavęs iš miesto ir atvežęs kukurūzų šernams. Kirsdami malkas pastebėjome, kad ilgaknyslių aplinkiniuose miškeliuose yra tikra gausybė. Tiesiog suminti kruvini jų takai. Tad gal draugo kaimynas ir buvo toks piktas, kad sutrukdėme jam pasimatymą su šernais.Bet man kilo įtarimas šio,, gamtos mylėtojo,, geranoriškumu, nes dabar čia tebegyvenantis vienas kaimietis rado miškelyje paspręstų kilpų, į kurias buvo pakliuvęs jo šuo ir pernykštės vados šerniukas, kuris įtariama kilpoje labai susižalojo knyslę. O išsivadavęs nebegalėjo susirasti maisto, ir radome jį virbyne nugaišusį. Vėliau, užuodę šernioką vilkai, pasikėlė sau velykinę puotą.
Kodėl aš sutiktą žmogystą įtariu negerais kėslais.. Ogi, todėl,kad jis prieš kelioliką metų gyveno minėtoje sodyboje, ir vakarais kartais poškėdavo šūviai. Buvo pasidaręs palaukimo bokštelių kaimynų žemėse be jų leidimom virė naminukę, buvo pakliuvęs už valdiško miško kirtimą Žodžiu, kaip sako žemaičiai buvo ,,kročos'' . Tikriausiai tokiu ir liko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą