Senokai bedėsčiau savo mintis

Senokai bedėsčiau savo mintis. Praėjo visas pusmetis. O per tą laiką daug kas pasikeitė ir pasaulyje, ir Telšiuose. Surengtos įvairios šventės. Baigta rekonstruoti ir atidaryta sankryža prie autobusų stoties, kuri pagerino eismą mieste, buvusio konservų fabriko teritorijoje baigtas statyti ir atidarytas milžiniškas Norfos prekybos centras. Naują vaizdą įgijo ir buvusi kareivinių teritorija. Šabakštynų vietoje nutiestos gatvės, įrengta visa infrastruktūra verslo įmonėms, ofisams. O kur dar pėsčiųjų tilto statyba per geležinkelį, viaduko statyba išvažiavime link Alsėdžių ir taip toliau. Visų darbų išvardyti neįmanoma. Pažanga yra. Bet va visuose objektuose pradeda trūkti darbininkų. Ir čia labai rimta problema. Firmų savininkai, siekdami greitai praturtėti, susikrauti milijonus, mažai žmonėms mokėjo už darbą, todėl šie išvažiavo uždarbiauti i vakarų Europos valstybes. Šalies valdžia suka galvą,kaip susigražinti darbo jėgą, bet nieko rimto nesugalvoja. O sprendimas yra labai paprastas. Reikia darbuotojams mokėti normalias algas, neapkrauti mokesčiais, ir tada jie nebėgs į užsienį. Dabar susiklostė tokia situacija, kad gerai uždirba ir gerai gyvena tik kapitalistai ir biurokratai. Jie nesiruošia išvažiuoti uždarbiauti svetur, nes jiems čia gera. Eini va Per Telšius, ir retai bepamatai jauną žmogų. Gatvėmis rėplinėja tik pensininkai. Ir iš vis su tais nusenusiais valstybės tarnautojais, medikais yra rimta problema. Jie sėdi minkštose, pelningose kėdėse ir net negalvoja užleisti vietą jaunimui. Ir kas belieka jauniems žmonėms. Ogi mauti uždarbiauti į kitas valstybes. Taip ir sukasi viskas lyg užburtame rate.